stačiaburnis

stačiabur̃nis, -ė smob. (2) Š, NdŽ, DŽ, stačiabùrnis (1) BŽ105, Švnč, stačiãburnis (1) KŽ; Rtr kas stačiai, šiurkščiai, nemandagiai kalba: Tai anas tokis stačiabùrnis OG203. Tylėk tu, stačiabur̃ni, niekų nevėblėjęs! Š(Sl). Miela paklausyt, kai kitas vaikas šneka, ė čia tai baisus stačiaburnis Ds.